Ieva Petrukanecė

Esu dviejų vaikų (15 m. ir 6 m.) mama. Motinystė man atvėrė tokias dimensijas, kurių iki tol nebuvau pajėgi net įsivaizduoti. Tai, visų pirma, iššūkių ir atsakomybių. Taip pat - savo pačios galių. Ir visas ląsteles persmelkiančios meilės. Tai Moterį mano sampratoje iškėlė iki debesų. Ne, debesys per žemai.

Manojo motinystės audeklo raštas - gana margas: du gimdymai - juodas ir baltas, žindymai - nuo ašarų upelių iki trejų metų palaimingo ryšio, rimta vaiko liga - su laiminga pabaiga, paauglystės iššūkiai. Nežinau kitos srities, kuri būtų tikresnė, tirštesnė, amžinesnė.

Supratau, jog šie patyrimai ir mano psichologės profesija bei psichoterapeutės kvalifikacija yra puikus sutapimas! Tiesiog negaliu jo neišnaudoti. Noriu lydėti moteris (ir jų vyrus) šioje tikroje, tirštoje kelionėje. Ypatingai prasminga atrodo kurti erdvę bendrystei, dėl to mamas kviečiu į terapines grupes. Tai galimybė dalintis savo trapumu, stiprybe ir augti visoms kartu. 

Savo darbe remiuosi mokslu grįstomis psichoterapijos paradigmomis: schemų, vidinės šeimos sistemų terapijos (Internal Family Systems, IFS), dėmesingo įsisąmoninimo (Mindfulness), taip pat kognityvine elgesio terapija. Esu kartu, kiek galėdama jautriai lydžiu žmogų jo kelionėje, suteikdama žemėlapį, įgalinantį geriau suprasti, kas vyksta, pasiūlydama įrankių įveikti, ką galima įveikti, ir būdama kartu, kai reikia išbūti.