Perdegimas motinystėje

Mama būti nėra lengva. Darbai ir planai prie mūsų lipte limpa, sunku juos nuo savęs

numesti. Nerimaujame dėl vaikų sveikatos, lyginame ugdymo įstaigas, mėginame

suvesti  šeimą bendravimui ir saugome vaikus nuo visko, kas negera. Vis

įsikvepiame ką nors daryti geriau, šauniau, daugiau, o tuomet darome, mėginame,

galvojame, pergalvojame ir... pavargstame. Noras "teisingai"; auklėti vaikus

nuslopsta. Kūnas ryte vos pakyla nuo paklodės. Visi aplink tampa mažiau mieli ir

viskas ima erzinti.

Įdomu tai, kad kitame kontekste - sakykim, kalbėdamos apie samdomą darbuotoją

biure ar sportininką įtempto sezono metu – mes nedvejodamos pasakytume: „Tai

pervargimas, gal net perdegimas, ir čia būtinas poilsis.“ Tačiau kai tas pats nutinka

mums, mamoms, lyg staiga pamirštame, kad ir mums leidžiama sumažinti apsukas,

atgauti kvapą. Vietoj švelnumo sau dažnai mintyse išdygsta griežtas vidinis teisėjas,

kuris mus apkaltina už tai, kad peržengusios natūralias žmogiškas ribas mes

sustojome ir sulėtėjome.

Psichologų akyse perdegimas susiklijuoja iš trijų skirtingų dalykų. Pirmasis - tai

emocinis išsekimas, kuomet atrodo, kad visi vidiniai resursai išnaudoti ir nebėra ko

dar iš savęs išgręžti, ko dar kitiems duoti. Viskas tiesiog per sunku. Net nedideli

kasdieniai dalykai ima atrodyti nepakeliami: per sunku paruošti pusryčius, skubiai

susipakuoti į darželį, girdėti verkiantį vaiką. Kūnas tarsi primena, kad jau per ilgai

gyvename ties savo galimybių riba. Antra - savotiškas vidinis atšalimas ir

atsitraukimas nuo ryšio su kitais. Save nejučia apvelkame cinizmo sluoksneliu, kad

atsiribotume nuo kitų ir tiek daug visko nejaustume. Prapuola švelnumas vaikams,

mylimi žmonės lieka toliau, lyg už stiklo sienos. Ir trečia - jausmas, kad visas savo

užduotis atlieki kažkaip nebeefektyviai. Nors darai viską, kas įmanoma, situacija vis

tiek tampa nevaldoma. Realybė dažniausiai kitokia, rezultatai geri, tačiau smegenys

ima meluoti ir pastangas piešia juodai: nevykėlė, tau nieko neišeina, net neverta

stengtis.

Labai norėčiau, kad visos mamos, atpažinusios savo jausenoje ir mintyse perdegimo

požymius, pirmiausiai sustotų ir pasakytų sau: "Aš nesu kalta ir nesu bloga. Tai ne

mano silpnumas, o ženklas, kad man reikia atokvėpio".